Apie grindis

O grindys būna labai įvairios...
Kadaise gyvenau ant linoleumo (kaži, kaip tai rašoma?) ir stebėdama tą nuostabų nenusakomą raštą galvojau, kodėl niekas nesugalvoja jo padaryti normalaus ar bent pakenčiamo. O spalvos spalvelės! Tuomet buvo toks rudas, šviesiai rudas. Įsivaizduokite, tokios spalvos, kad net liežuvis nesiverčia ištarti. O tada tėvai padovanojo šunį. Jis irgi buvo rudas. Bet tai, ką radau grįžus iš mokyklos, buvo tamsiai tamsiai ruda. Taip ir gyvenom kokius ketverius metus su dailiom tamsiai rudom pėdutėm ant šviesiai rudo linoleumo virtuvėje. Neišsivalė.
Vėliau gyvenau su laminatu. Neblogai. Būdavo smagu spoksoti ir ieškoti pasikartojančių elementų. Vienintelis blogis - to paties šunelio plaukai kaip patrakę skriedavo palei žemę link lango, kai atidarydavau duris. Kiek bevalytum, jie vis sklando ir sklando. Įtarinėjau laminatą, kad jis kažkur turi šuns plaukų atsargas sukaupęs ir mėgina mane erzinti.
Tuomet atėjo parketo su milžiniškais tarpais tarp lentučių dienos. Tai nebuvo nei gerai, nei blogai. Tarpai greit užsipildė sausainių trupinukais, kaktuso smėliu (pasirodo, kai kuriems vaikams nuo labai mažų dienų reikia smėlio dėžės) ir kitom smulkiom šiukšlytėm. Taip tarpai tapo tarpeliais, o ilgainiui išvis išnyko.
Trumpai teko gyventi su labai daug medinių, labai plonai lakuotų ir gana šiurkščių grindų. Jei jų būtų buvę keturis kartus mažiau, būtų buvę geriau. Jos labai traukė dulkes ir pasididžiuodamos jas išryškindavo. Štai, guli medžio žievės galbaliukas. Toks mažas... Tada grindys ji apvelka šunų plaukų suknele ir uždeda ant galvos dulkių nuometą. Fantastiška, kaip mažas daiktas gali virsti dideliu.
Dabar gyvenu ekologiškai. Che. Grindys medinės, nelakuotos. Tarpai tarp lentų tarsi specialiai tokio dydžio, kad išbadėjusi ir sukūdusi žiurkytė galėtų užsukti pasisotinti. Užatatai, koks džiaugsmas, niekada nepamirši, kad kažkada darei valgyti žuvį - riebalai iššokę iš keptuvės tingiai guli jau nebepaviršiniame grindų sluoksnyje. Čia galima pabaksnoti pirštu vyrui, kai sako, kad dažniausiai valgyti daro jis.
Taigi šiandien išsivaliau. Pasirodo, geriausia - ūkinis muilas, tarkuotas burokine tarka į karštą vandenį.
Aš šveičiau, o mažoji skaitė knygą.

Nudažiau

Vat ėmiau ir nudažiau savo kasdienybę (plaukus) kažkuo tarp rudo ir oranžinio. Dabar galėsiu vaikščioti pasipūtus kaip povo patinas ir žėruoti keliais nenusakomais atspalviais.
Net saulė ėmė šviesti.